Permanentinis makiažas – tai tatuiruotė ant lūpų, akių vokų ir veidų, primenanti klasikinį makiažą. Ji atliekama dėl estetinių priežasčių ir siekiant panaikinti būtinybę daryti klasikinį makiažą arba paslėpti netobulumus, pavyzdžiui, randus ar baltas dėmeles ant odos, atsiradusias dėl vitiligo.
Permanentinis makiažas (šiandien dar vadinamas mikropigmentacija, dermos pigmentacija ir kosmetine tatuiruote) išpopuliarėjo XX a. pradžioje. Vis dėlto gali būti, kad jis buvo daromas ir anksčiau, nes tatuiravimas yra sena praktika. Žinome, kad žmonės prieš 5000 metų tatuiravosi dėl įvairių priežasčių (nuo religinių ir medicininių iki estetinių). XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje permanentinis makiažas išpopuliarėjo. Daugelis to meto grožio salonų tatuiruodavo moteris apie tai joms nesakydami, parduodami šią procedūrą kaip „veido odos gydymą“ (nesakydami, kad tai tatuiravimas) ir įvesdami augalinių dažų.
Baigus procedūrą, paryškinami veido bruožai: antakiai, akys ir lūpos. Kiek tai priklauso nuo dizaino, naudojamos spalvos tipo ir į odą įšvirkšto pigmento kiekio. Be to, iš karto po tatuiravimo pabaigos rezultatas gali atrodyti per tamsus. Taip yra todėl, kad spalva vis dar yra išoriniuose odos epidermio sluoksniuose – netoli paviršiaus. Per tam tikrą laiką (ne per ilgai – kelias dienas) oda užgis, viršutinius epidermio sluoksnius pakeis naujos epidermio ląstelės ir spalva išbluks, liks šviesesnė, bet vis tiek išliks. Priklausomai nuo žmogaus ir gydymo būdo, ši spalva gali išlikti ilgai arba po kurio laiko pradėti nykti. Spalva taip pat gali išblukti, jei ji per daug veikiama saulės, o jei odoje yra daugiau pigmento, prireiks daugiau laiko, kad ji visiškai išbluktų. Kai permanentinis makiažas stabilizuojasi, tatuiruojamieji gali būti nepatenkinti galutiniu efektu. Dažniausios permanentinio makiažo atlikimo klaidos: „per tamsus“, „netinkama spalva“, „nelygus“ ir „per didelis“. Daugeliu atvejų (pavyzdžiui, dėl spalvos ir tolygumo) šiuos nusiskundimus gali ištaisyti profesionalas. Per dideliam makiažui gali prireikti pigmento šviesinimo metodų ir (arba) pašalinimo, kurie yra brangūs ir skausmingi. Šią problemą taip pat galima išspręsti klasikiniu makiažu.
Permanentinis makiažas gali sukelti komplikacijų kaip ir standartinės tatuiruotės. Gaunantiems makiažą gali išsivystyti alergija naudojamam pigmentui, susiformuoti randai, granuliomos (uždegimo forma) ir keloidai (įaugusio rando tipas). Taip pat kyla odos įtrūkimų, lupimosi, pūslių susidarymo ir vietinės infekcijos rizika. Jei tatuiravimo priemonės nėra sterilizuojamos, jomis galima užsikrėsti tokiomis ligomis kaip ŽIV ir hepatitas, jei tos pačios priemonės buvo naudojamos šiomis ligomis sergantiems asmenims. Jei tatuiravimui naudojami pigmentai buvo falsifikuoti sunkiaisiais metalais arba pasižymi magnetinėmis savybėmis, asmenys, turintys tokio tipo permanentinį makiažą, gali patirti patinimą ar nudegimą, jei juos veikia magnetinio rezonanso tomografija (MRT), tačiau tokie atvejai yra reti. Jei vėliau tatuiruočių gavėjai persigalvoja, jie gali tatuiruotes pašalinti, tačiau šis procesas yra sunkus ir skausmingas. Permanentinio makiažo šalinimo būdai yra lazerinis šveitimas, dermabrazija (fizinis arba cheminis odos ląstelių pašalinimas – eksfoliacija) ir chirurginis pašalinimas.
