Ragenos tatuiravimas – tai žmogaus akies ragenos tatuiravimas. Tai daroma ne tik dėl estetinių, bet ir dėl medicininių priežasčių – siekiant pagerinti paciento regėjimą sužalojus rainelę arba sumažinti akies akinimo, aureolės, vaiduoklių ar jautrumo šviesai efektus.
Pirmasis apie ragenos tatuiravimą užsiminė II a. Romos imperijos laikų Graikijos gydytojas Galenas. Tai buvo daroma siekiant užmaskuoti akies glaukomatozinį drumstumą ir suteikti akiai natūralesnę išvaizdą. To meto gydytojai pirmiausia įkaitintu stiletu (plonu medicininiu zondu) sukaitindavo ragenos paviršių, o tada akį nudažydavo iš riešutų miltelių ir geležies pagamintais dažais (vadinamuoju geležies tulžies rašalu). Vėliau tą pačią procedūrą 450 m. po Kr. paminėjo Bizantijos gydytojas ir medicinos rašytojas Aetius. Kitą kartą apie ragenos tatuiravimą išgirdome XIX amžiuje.
1869 m. akių chirurgas Louis Von Weckeris (dar žinomas kaip De Weckeris) išrado naująjį metodą. Jis nuskausmino akį kokainu ir padengė ją storu rašalo sluoksniu (tam naudojo e juodą, indišką arba kinišką rašalą). Tuomet jis įvesdavo rašalą į rageną pradurdamas ją grioveliu. Ragenos tatuiravimui tai turėjo didelę įtaką, tačiau jis buvo toliau tobulinamas. Kad pagreitintų procesą, Tayloras naudojo ne vieną, o pluoštą adatų. 1901 m. Niedenas išrado tatuiruočių rašiklį, kuris veikė kaip plunksnakotis. Armagnacas, taip pat gydytojas, naudojo piltuvėlį, kuris sukūrė tobulai apvalų mokinį.
Šiandien egzistuoja daugybė skirtingų metodų, kuriuose naudojamos skirtingos technikos ir priemonės. Kai kurie vis dar naudoja šimtametį metodą, kai ragena padengiama rašalu ir įduriama adata, kad rašalas patektų į vidų. Kai kurie naudoja tribriaunę mentelės adatą, padengtą rašalu, o kiti iš pradžių į akį įveda adatą, o paskui įtrina rašalą Davielio kiurete. Kaip rašalas vis dar naudojamas indiškas rašalas, taip pat metalinių spalvų milteliai, organiniai dažai ir net gyvūnų akių pigmentas.
Taip pat tatuiruojamos skleralinės tatuiruotės – tatuiruotės ant akies baltymo. Ji atliekama įšvirkščiant rašalą po akies baltymo paviršiumi adatomis kaip klasikinėje tatuiruotėje arba švirkštu, pripildytu rašalo tirpalo.
Kaip ir visi dalykai, ragenos tatuiravimas turi privalumų ir trūkumų. Privalumai – tai beveik natūralios akių išvaizdos grąžinimas esant ragenos drumstumui ir trumpas atsigavimo laikas.
Trūkumai yra tai, kad procedūrą atlikti nėra lengva, be to, yra rizika. Žmonės gali apakti, jei prieš tai pamatys, kad tušas padengia visą akį, nes procedūrą labai sunku atlikti tiksliai. Galutinis rezultatas gali būti netobulas, todėl tatuiruotę reikia daryti iš naujo.
Tatuiruotė gali sukelti jausmą, kad akyje kažkas yra, ir gali atsirasti paraudimas. Tatuiruotė laikui bėgant taip pat gali išblukti. Vietoj tatuiravimo galima naudoti ragenos persodinimo, keratoplastikos metodus ir tamsintus kontaktinius lęšius.
