Tatuiravimas yra senas kaip civilizacija, tačiau praėjus tūkstančiui metų nuo tada, kai pradėjome visam laikui dažyti odą, jis vis dar nėra 100 % nerizikingas. Štai keletas problemų, kurios gali kilti dėl tatuiruočių.
Su tatuiruočių įrankiais gali būti perduodamos infekcijos. Šie įrankiai liečiasi su krauju ir kūno skysčiais. Jei jos nėra tinkamai sterilizuojamos, jomis gali būti perduodamos tokios ligos kaip hepatitas B, hepatitas C, tuberkuliozė ir ŽIV.
Dauguma šiuolaikinių tatuiruočių studijų naudoja vienkartines adatas, todėl tokio pobūdžio problemos pasitaiko retai. Mėgėjiškas tatuiravimas (pavyzdžiui, kalėjimuose arba nelicencijuotuose tatuiruočių salonuose) yra rizikingesnis.
Alerginės reakcijos į tatuiruočių dažus pasitaiko retai, bet galimos. Tatuiruotę veikiant saulės spinduliams, oda gali reaguoti į raudoną, geltoną, o kartais ir baltą rašalą.
Alerginės odos reakcijos būna bėrimo tipo. Dažniausiai naudojami tatuiruočių dažai turi metalo druskos ir gali turėti švino, tačiau ne tokiais kiekiais, kad būtų kenksmingi. Organiniai pigmentai, kuriuose nėra sunkiųjų metalų, gali kelti daugiau problemų. Yra Europos Komisijos statistika, kad 40 % Europoje naudojamų organinių tatuiruočių dažiklių nėra patvirtinti naudoti kosmetikoje, o 20 % jų sudėtyje yra kancerogeninio aromatinio amino.
Tatuiruotės, kuriose yra dideli juodų dažų plotai, retais atvejais gali sukelti problemų atliekant magnetinio rezonanso tomografijos tyrimus. Juodame rašale yra geležies oksido, o magnetinio rezonanso tomografas, sukeldamas elektros srovę, gali įkaitinti geležį. Kaip jau minėjome, tai pasitaiko retai, o tatuiruotės turėjimas neturėtų būti priežastis prireikus nepasidaryti magnetinio rezonanso tomografijos tyrimo.
Tatuiruočių pigmentai gali sukelti įvairias odos ligas, pavyzdžiui, granuliomas, įvairias lichenoidines ligas, cementinį dermatitą, kolageno nuosėdas, diskoidinę raudonąją vilkligę, egzeminius išbėrimus, hiperkeratozę ir parakeratozę bei keloidus.
Tatuiruotės gali sukelti problemų net ir ilgai išbuvusios ant odos. Pavyzdžiui, egzeminis dermatitas gali pasireikšti praėjus nuo kelių mėnesių iki net dvidešimčiai metų po paskutinės tatuiruotės.
Tatuiravimo proceso metu gali atsirasti hematoma (mėlynė), jei tatuiruotės adata praduria kraujagyslę. Šios mėlynės gali būti kaip aureolės aplink tatuiruotę arba kaip viena didesnė mėlynė, jei kraujas susikaupia į telkinį, ir paprastai užgyja per savaitę.
Kai kurios stambios rašalo pigmento dalelės gali susikaupti limfmazgiuose, o tai gali sukelti uždegimus. Limfmazgiai nuo pigmento taip pat gali pakisti spalva, o tai, esant uždegimui, gali būti klaidingas melanomos požymis. Dėl to tatuiruotes turinčiam pacientui gali būti sunku diagnozuoti melanomą.
Kraują skystinantys vaistai (vaistai, neleidžiantys krešėti kraujui) gali apsunkinti tatuiruočių darymą, nes jie stiprina kraujavimą. Dėl šios priežasties jie pailgina tatuiruotės gijimą, o kadangi jie „išplauna“ rašalą, prireiks daugiau laiko (ir tatuiravimo), kad į odą patektų pakankamai rašalo.
Bendra problema Jungtinėse Valstijose yra ta, kad Maisto ir vaistų administracija nereguliuoja nei tatuiruočių darymo, nei tatuiruočių dažų.
Niekas tiksliai nežino, kas yra tatuiruotėms naudojamuose pigmentuose, ypač ultravioletiniuose (UV) ir tamsoje šviečiančiuose dažuose. FDA teigia, kad „daugelis pigmentų, naudojamų tatuiruočių dažuose, yra pramoninės klasės spalvos, tinkamos spausdintuvų rašalui ar automobilių dažams“.
